Eduardas Mieželaitis, MIŠKO PASAKA, 1981
Ji vaizduojama kaip laikas, kai bręsta pasąmonės baimės ir troškimai, kurie toliau persekios mus visą gyvenimą. Pagrindiniai motyvai darbuose – vienišumas, susvetimėjimas, liūdesys, susimąstymas. Stasio Eidrigevičiaus kūrybai būdingas metafiziškumas, paradoksas ir absurdas, būdingas siurrealistiniam menui. Nors pats autorius savo stiliaus prašo nevadinti siurrealizmu, Stasys Eidrigevičius kalba unikalia vizualine kalba, kurios nesupainiosi su jokia kita.
Menininkas baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune ir Lietuvos dailės institutą. Nuo 1980 m. gyvena Varšuvoje. Autorius meno istorikų vertinamas ne tik kaip gabus modernistas, bet ir kaip unikalių dailės žanrų – kaukių ir sielvartų (lenkiškai smutki) – kūrėjas. Jo kūrinių yra Lietuvos ir Lenkijos muziejuose, Britų muziejuje Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Vatikano muziejuje, Kūrybos galerijoje Tokijuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
