Sonė Tomarienė, PASAKŲ SPARNAI, 1962
Net sovietmečiu jos darbuose vietą rasdavo neleistini vaizduoti objektai – bažnyčios, kryžiai. Birutė Demkutė jaudinosi dėl nykstančios senosios medinės architektūros. Todėl siekdama ją išsaugoti menininkė pėsčiomis daug vaikščiojo po Žemaitiją ir piešė autentiškas medines bažnytėles.
Birutė Demkutė tęsė lietuvių liaudies grafikos tradicijas. Menininkės lino ir medžio drožiniuose galime pastebėti tik jai būdingų bruožų – ornamentiškumą, dinamiškumą. Iliustracijose ji panaudodavo kontrastingas spalvas – taip sustiprindavo emociją ir įnešdavo gyvasties. Estampai dažniausiai monochromiški.
Kūrėja nuo mažens norėjo tapti vienuole, tačiau jos planus sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacija. Vėliau Birutė Demkutė slapta davė vienuolės įžadus. 1946–1951 m. ji mokėsi Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute grafikos specialybės. Per savo karjerą iliustravo daug lietuvių kultūrai svarbių knygų suaugusiems ir vaikams, tarp kurių Šatrijos Raganos „Irkos tragedija“, Juozo Tumo-Vaižganto „Valiulio pasaka“, Justino Marcinkevičiaus „Laukinė kriaušė“, Antano Vienuolio „Išdukterė“.
